Istoriniais Lietuvos keliais. Žemaičių plentas.

Apie Žemaičių plento atsiradimą buvo kalbama dar XIX a.: didikai Oginskiai buvo nusprendę sujungti savo dvarą Rietave su Vakarų bei Rusijos miestais. Darbai pradėti, tačiau tuometinė rusų valdžia plentą uždraudė baigti. Nutiesta dalis plento neturėjo didelės reikšmės susisiekimui, buvo mažai naudojama ir nunyko. 1918 m. nauja Lietuvos valstybė turėjo dvi „magistrales": Kaunas–Zarasai ir Pagėgiai–Joniškis, vedusias į Rusijos gilumą, bet šios atkarpos nebuvo sujungtos, jas skyrė šimtas kilometrų, o Žemaitija ir pajūris nesusisiekė su Kaunu. Didesnėje Šiaurės Lietuvos dalyje plentų iš viso nebuvo. Naujai nepriklausomai valstybei siekiant krašto ūkio augimo reikėjo kelių tinklo. Pirmiausia buvo siekiama sujungti Kauną su Pagėgių–Joniškio plentu ir nutiesti plentą Žemaitijoje, ypač aktualu tai tapo atgavus Klaipėdos kraštą. Žemaičių plentas pradėtas statyti 1928 m. Jis ėjo iš Kauno per Babtus, Ariogalą, Raseinius, Viduklę, Nemakščius, Kaltinėnus, Laukuvą, Rietavą, Andriejavą, Vėžaičius, Gargždus į Klaipėdą. Baigiant tiesti Žemaičių plentą , Kauno pakraštyje buvo pastatytas atminimo paminklas 6,5 m aukščio obeliskas , nutašytas iš vietinio granito. Dalyvauja Gražvydas Paliulis, senieji kelininkai, padėję surinkti eksponatus Kelių muziejaus ekspozicijai. Scenarijaus autorė ir redaktorė Inga Berulienė, režisierius Justinas Lingys.